Docstoc

Apie Aušros Vartų praeitį (DOC)

Document Sample
Apie Aušros Vartų praeitį (DOC) Powered By Docstoc
					Apie Aušros Vartų praeitį
Miesto gynybinė siena
                                                       Šv.Teresės bažnyčia su vienuolynu ir Aušros Vartų
                                                       koplyčia sudaro kadaise Vilniaus miestą juosusios
                                                       gynybinės sienos dalį. Sienos, supusios senamiestį iš visų
                                                       pusių, jau seniai nebėra, ji nugriauta 1800 - 1805 metais
                                                       carinės Rusijos valdininkų iniciatyva; išliko tik keli jos
                                                       fragmentai. Vienas geriausiai išlikusių senosios Vilniaus
                                                       gynybinės sienos fragmentų yra Aušros Vartai ir dalis
                                                       sienos ties basųjų karmelitų vienuolynu.
                                                      1503 m. rugsėjo 6 d. karalius Aleksandras Jogailaitis
                                                      paskelbė vilniečiams privilegiją, atleisdamas juos nuo
                                                      karinės prievolės, kad jie galėtų statyti miesto gynybinę
                                                      sieną. Sienos ribas turėjo nužymėti Vilniaus vaivada
Mikalojus Radvila. Šia statyba labai rūpinosi Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras (1492-1507).
Vilniaus gynybinė siena juosė visą dabartinį senamiestį. Jos ilgis buvo apie 3 km, vietomis ji siekė iki 2 m storio,
jos ribose atsidūrė apie 100 ha miesto ploto. 1648-aisiais sudarytas karaliaus fortifikatoriaus Fridricho Getkanto
planas liudija, kad miesto sienoje buvo dešimt vartų: Pilies, Bernardinų, Išganytojo, Subačiaus, Aušros
(Medininkų), Rūdininkų, Trakų, Vilniaus (Vilijos), Totorių ir Marijos Magdalenos (Šlapieji). Be jų, dar buvo du
gynybiniai bokštai: Apskritasis (Rūdininkų) ir Išganytojo.
Aušros Vartai
Patys svarbiausi Vilniaus miesto gynybinės sienos vartai buvo Rūdininkų (dar vadinami Karališkaisiais). Pro
juos į Lietuvą atvykdavo valdovai, vyskupai, kilmingi svečiai. Už šių vartų prasidėjo kelias į Krokuvą, tai yra į
Vakarus. Antrieji pagal svarbą buvo Aušros, arba Medininkų, Vartai. Jie jungė miestą su svarbiausiu traktu į
Rytus. Aušros Vartai buvo pastatyti pietinėje Vilniaus senamiesčio dalyje, vadinamoje Aštriuoju Galu (Ostry
Koniec). Iš čia kilo slaviškas pavadinimas Ostra brama, XVI amžiuje jau minimas Lietuvos Metrikoje. Lietuvių
kalboje Aštriosios bromos pavadinimas neprigijo. B.Kviklys, remdamasis kalbininkų nuomone, rašo, kad esą
žodis "aušra" senovėje buvo tariamas "auštra". Jo nuomone, vargu ar vartų pavadinimas susijęs su kelio kryptimi
į Rytus. Taip pat esama nuomonės, kad Aštriaisiais vartai buvo vadinami dėl gotikinės architektūros formų ir dėl
nakčiai nuleidžiamų geležinių grotų smailiomis, žemyn nukreiptomis ietimis, saugojusių miesto ramybę.
Šiandien Aušros Vartai yra vieninteliai Lietuvoje išlikę gynybinės miesto sienos vartai. Jie buvo pastatyti tarp
1503-ųjų ir 1514 metų. Vartų planas - beveik kvadratinis, 11,2 x 10,8 m, pietinės sienos storis - 2,6 m, kitų sienų
- 2 m. Sienų mūras iki viršutinių šaudymo angų - gotikinis, aukščiau - renesansinis. Vartai - trijų aukštų. Antro ir
trečio aukšto sienose išliko senos apie 0,4 m skersmens šaudymo angos. Seniausi Vilniaus ikonografiniai
šaltiniai - XVI a. vidurio vaizdai ir planai - nepateikia autentiškos to meto vartų išvaizdos, išskyrus G.Brauno
"Miestų knygoje" 1581-aisiais įdėtą Vilniaus planą. Čia vartai pavaizduoti iš viršaus, jie smailiaarkiai, su atiku ir
kažkokiu keistu kupoliuku. Ties vartais užrašyta "Die Deutsche Dor" (Vokiečių vartai). Ir šio atvaizdo, ir užrašo
mįslės tyrinėtojai kol kas dar neįspėjo.
Dabartinę išvaizdą Aušros Vartai įgavo apie 1600 metus. 1610-aisiais didelis gaisras smarkiai apnaikino
Vilniaus miesto pastatus. Rekonstruojant daugelis pastatų įgavo vėlyvojo renesanso bruožų: buvo nutinkuoti, jų
išorėje atsirado renesanso stiliui būdingų dekoratyvinių elementų. Nuo to laiko Aušros Vartus vainikuoja
puošnus atikas, sudarytas iš Nyderlandų manierizmo dailei būdingų architektūrinių elementų, apkaustinių
motyvų ir Lietuvos herbus prilaikančių grifonų. Atiką nuo vartų korpuso skiria profiliuotas karnizas, po juo
pritvirtinta Hermio galva.
Nepaisant puošnios ir dekoratyvios išvaizdos, Aušros Vartai XVII amžiuje dar buvo nepraradę savo gynybinės
funkcijos. Prieš 1648-uosius iš priemiesčio pusės buvo pristatyti nauji įtvirtinimai. Galbūt jų paskirtis buvo į
miestą tiekti geriamą vandenį.
Viduramžiais miestų vartai buvo puošiami paveikslais ir freskomis. Per 1932-ųjų remontą išorinėje vartų pusėje
rasti freskų likučiai. Jokie tyrimai tuomet nebuvo atlikti, vartų sienos iš naujo nutinkuotos, didžiojon nišon
įstatytas 1923 metais B.Balzukevičiaus sukurtas reljefinis Lenkijos herbas - Erelis. Tik 1976-aisiais
restauratorius Lešekas Kžeminskis, tyrinėdamas išorinę vartų sieną, didžiojoje nišoje aptiko nutapytą Kristaus
Išganytojo atvaizdą. I.Jučienė ir V.Levandauskas knygoje "Vilniaus gynybinė siena" (Vilnius, 1979) šį atvaizdą
datuoja XVI amžiumi. Tačiau freska nebuvo restauruota, ją uždengė specialiai pagaminta plokšte, prie kurios
pritvirtino ir dabar čia esantį dekoratyvų metalinį kryžių. Šie tyrinėjimai ir atradimai liudija, kad Aušros Vartai
tikrai buvo dekoruoti religinio turinio atvaizdais. Lietuvos dailės muziejuje saugomas XVIII amžiuje ant medinių
lentų nutapytas Išganytojo paveikslas, iki 1844-ųjų laikytas karmelitų vienuolyne ir, kaip manoma, kadaise
sudaręs porą su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Gali būti, kad šis Išganytojo atvaizdas yra

                                                                                                                   1
ankstesnio, ant vartų buvusio, panašaus paveikslo kopija. Vadinasi, galima tvirtinti, kad jau iki basųjų karmelitų
atvykimo Aušros Vartai vaidino nemenką vaidmenį religiniame miesto gyvenime.
Koplyčia
Iki 1626 metų, dar basiesiems karmelitams neatsikėlus į Vilnių, Aušros Vartuose jokios koplyčios nebuvo.
Seniausios karmelitų kronikos mini, kad Dievo Motinos paveikslas kabėjo šiaurinėje vartų pusėje, specialioje
nišoje, apsaugotas medinėmis langinių tipo durelėmis. Pamaldūs žmonės prie paveikslo galėjo užlipti mediniais
laipteliais. Tik 1671-aisiais arba 1672 metais tėvas Šventosios Dvasios Karolis pasirūpino, kad miesto pusėje
prie vartų būtų pristatyta medinė koplyčia, išpuošta paveikslais ir įrašais. Šiai koplyčiai sudegus, 1711-1715
metais pastatyta nauja neoklasicizmo stiliaus mūrinė koplyčia. Cokolį užima pravažiavimas, o viršutiniame
tarpsnyje tarp piliastrų įkomponuotos trys įstiklintos arkos. Pro atvirą šios arkos langą einantys vilniečiai galėjo
matyti žvakių šviesoje spindinčią Dievo Motiną. Stebuklais garsėjantis Dievo Motinos paveikslas, iškeltas virš
pravažiavimo arkos, atsidūrė antikinės triumfo arkos aprėminime, vainikuotame sunkiu ir aukštu trikampiu
frontonu. Antikinę koplyčios fasado kompoziciją pabrėžia įrašų įkomponavimas: frontono trikampyje - Marijos
titulas (Mater Misericordiae - Gailestingumo Motina), kilęs, matyt, iš invokacijos (kreipinio); žemiau, virš
šoninių langų, abipus centrinės arkos, įkomponuota likusi įrašo dalis (sub Tuum praesidium confugimus - Tavo
apgynimo šaukiamės). Lotyniškas įrašas koplyčios fasade atsirado po 1864-ųjų. 1933 metais jis buvo pakeistas
lenkišku, po Antrojo pasaulinio karo vėl sugrąžintas daugiataučiam miestui priimtinesnis lotyniškasis tikinčiųjų
kreipimosi į Dievo Motiną variantas.
Naujos mūrinės koplyčios interjeras ilgus metus nebuvo tinkamai sutvarkytas stokojant lėšų. Visą XVIII amžių
Lietuvą ir Vilnių persekiojo įvairios nelaimės, nepritekliai, gaisrai. Tik 1785-1787 metais dekoruotas koplyčios
vidus, pastatytas mūrinis altorius. Skliautuose vaizduojamas Loreto Marijos namelis, kurį angelai pernešė iš
Palestinos, Sandoros skrynia - pagal Loreto litanijoje kartojamus Marijos apibūdinimus: "Aukso namas",
"Sandoros skrynia". Aušros Vartų koplyčios altoriuje, abipus paveikslo, pastatytos Marijos tėvų - šv.Onos ir
šv.Joakimo skulptūros.
1799-aisiais Vilniaus auksakalys Ignotas Skendzierskis padarė altoriui sidabruotą antepediumą, kuriame
vaizduojami du angelai, adoruojantys Marijos monogramą. Šis antepediumas vėliau buvo pakeistas kitu, taip pat
metaliniu. 1849 metais prie paveikslo buvo pritvirtintas sidabrinis auksuotas pusmėnulis. 1931-1932 metais
pagal architekto Jano Borovskio projektą stalius Mykolas Ošurka (Micha? Oszurko) pagamino medines
buazerijas koplyčios sienoms, ant kurių buvo sukabinti sidabriniai votai, anksčiau prikalti prie altoriaus kolonų
bei visur aplinkui ir jau nebetilpę savo senesnėse vietose. Kunigas Tadas Siečka tada suskaičiavo buvusius
koplyčioje votus ir juos patyrinėjo. Jo duomenimis, koplyčioje yra apie 14 tūkst. votų, seniausias iš jų datuotas
1802-aisiais, bet galbūt nedatuotų yra buvę ir senesnių.
Paveikslas
Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas - vienas garsiausių Lietuvoje, susilaukęs
daugelio legendų ir įvairiausių vertinimų. Tik 1993 metais, prieš Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje, atlikti
visapusiški tyrimai atskleidė tikrus duomenis apie Aušros Vartų Mariją. Paveikslas nutapytas ant ąžuolinių lentų
ir savo technika bei tapybos maniera tikrai negali būti ikona, kaip buvo manoma XIX - XX a. pradžioje.
Paveikslas gali būti atvežtas iš Nyderlandų arba nutapytas Vilniuje iš Šiaurės Europos atvykusio tapytojo, kuris
naudojosi Nyderlandų meistrų graviūromis, sukurtomis XVI a. pabaigoje. Nuolankiai nuleidusi galvą ir
sukryžiavusi rankas Dievo Motina kadaise sudarė porą su Kristaus Išganytojo paveikslu, kabojusiu kitoje vartų
pusėje. Abu šie paveikslai atitiko stačiatikių dailėje plėtojamą Deesis (graikiškas žodis "deesis" reiškia malda)
temą, tai yra dar Bizantijos ikonografijoje mėgiamą tarpininkaujančios maldos vaizdavimą, kuriame Marija ir
šv.Jonas Krikštytojas užstoja žmoniją prieš Pasaulio Išganytoją (Salvator Mundi). Deesis atvaizduose Kristus
vaizduojamas frontaliai, o Marija ir šv. Jonas Krikštytojas - abipus pasisukę kreipiasi į jį. Vakarų Europos dailėje
ši tema smarkiai pakito. XVI a. pabaigos Nyderlandų grafikoje imta vaizduoti tik Mariją, besikreipiančią į
Viešpatį - Kristų Visagalį. Figūros vaizduojamos dažniausiai iki pusės, Kristus laiko ant kelių Pasaulį, o Marija,
pamaldžiai sudėjusi rankas arba sukryžiavusi jas ant krūtinės, kukliai nuleidusi akis. Vakarų baroko dailėje XVI-
XVII amžiuje atsirado daug šios temos atvaizdų, juos kūrė tapytojai ir grafikai. Kristus vaizduojamas visa savo
didybe, o Marija - susirūpinusi, kiek liūdna. Reformuotoji Katalikų Bažnyčia diegė nuostatą, kad Marija
dalyvauja ne tik savo sūnaus kančioje, bet ir jo, kaip žmonijos atpirkėjo, vaidmenyje (corredemptio). Sustiprėjo
Marijos reikšmė ieškant Viešpaties malonės, tikintis nuodėmių atleidimo. Šia prasme Marija dalyvauja žmonijos
atpirkime jau ne tik kaip kenčiančioji ("Mater Dolorosa"), bet ir kaip visų pasigailinti ("Mater Misericordiae").
Taip naujas, potridentinės epochos Dievo Motinos kultas atsispindi Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos
paveiksle. Tai paaiškina ir gan vėlyvą Aušros Vartų paveikslo stebuklų istoriją, prasidėjusią tik XVII a.
pabaigoje, nes nė vienas ankstesnis, iki 1682-ųjų išleistas, leidinys apie stebuklingus Dievo Motinos atvaizdus
Lietuvoje šio paveikslo nemini. Rankraštinė karmelitų vienuolyno 1624-1780 metais rašyta kronika pirmąjį
paveikslo paminėjimą datuoja 1671-aisiais, kai, pastačius medinę koplyčią, jis labai iškilmingai, visų miestiečių
akivaizdoje buvo čia pakabintas ir pagerbtas. Matyt, neilgai trukus nežinomas Vilniaus auksakalys nukalė
sidabrinį aptaisą, kurio tik viršutinė dalis, gaubianti Marijos galvą, tėra išlikusi. Dėl nežinomų priežasčių vėliau

                                                                                                                  2
teko aptaisą perdirbinėti arba papildyti, taip atsirado vėlesnės, jau kitų meistrų XVIII a. pirmoje pusėje kalstytos
skardos. Apie 1834 metus vykusių neramumų, susijusių su rusų kariuomenės įsiveržimu į miestą, metu aptaiso
skardoje atsirado ieties arba rapyros pramušta skylė. Apatinė Marijos galvą vainikuojanti karūna, pagaminta apie
1700-uosius, viršutinė - apie 1750 metus. Apatinė, senesnioji karūna yra vadinamosios karališkos karūnos tipo,
viršutinė - vėlesnė - primena kunigaikščio mitrą. Dvi paveikslo karūnos vėliau leido kai kuriems
interpretuotojams teigti, kad Aušros Vartų Marija buvo garbinama kaip Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji
kunigaikštė. Tokie visiškai antiistoriniai, iš piršto laužti teiginiai ypač padažnėjo po 1927 m. liepos 2 d.
įvykusios paveikslo karūnacijos, kurią lydėjo labai didelės patriotinės lenkų manifestacijos. Tuometinis Vilniaus
arkivyskupas R.Jalbžykovskis prašė popiežių leidimo vainikuoti Aušros Vartų Mariją "Lenkijos Karalienės"
titulu, tačiau Šventasis Tėvas nesutiko. Karūnacijos iškilmių proga Vilniaus lenkų visuomenė garbino Aušros
Vartų Dievo Motiną kaip Lenkijos karalienę, kūrė įvairiausią militaristinę simboliką, o Nepriklausomos Lietuvos
tikintieji ir įvairios organizacijos bei Bažnyčia išreiškė didelį susirūpinimą tokiu nacionalšovinizmo protrūkiu.
Juk iš tikrųjų Aušros Vartai visais laikais buvo visų katalikų šventovė, nepriklausomai nuo jų tautybės, taip pat ir
Lietuvos stačiatikių bei unitų labai gerbiama vieta. Vėliau net lenkų tyrinėtojai pabrėžė, kad paveikslo
karūnacijos metu būta pernelyg daug politinių demonstracijų, kurios iš tikrųjų įžeidė patriotinius ir religinius
lietuvių jausmus.
1927-aisiais, gavus popiežiaus Pijaus XI leidimą vainikuoti paveikslą, pirmą kartą buvo atlikti moksliniai
paveikslo tyrimai. Tačiau prof. Jano Rutkovskio, atlikusio konservavimo darbus, dienoraštis dingo be pėdsakų.
Antrą kartą išsamūs tyrimai ir restauracija, 1993 metų vasarą daryti Vilniaus P.Gudyno restauravimo centro
specialistų, atskleidė daug naujų duomenų apie Aušros Vartų Marijos paveikslą. Jis 200 x 163 cm dydžio,
tapytas aliejiniais dažais ant aštuonių ąžuolinių lentų, datuojamas ne anksčiau kaip XVII a. pirmu ketvirčiu. Tai
neabejotinai labai talentingo meistro darbas, matyt, sukurtas kaip tik šiems vartams. Vidiniu susikaupimu ir
savitvarda dvelkianti Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina Aušros Vartuose atsirado kartu su basųjų
karmelitų ordino vienuolynu. Karmelitų veikla ir rūpestis išgarsino paveikslą. Šiandien jų čia jau nebėra, bet
bažnyčia ir vienuolynas tebestovi, atspindėdami basųjų karmelitų vienuolijos dvasingumą.
Rūta VITKAUSKIENĖ




                                                                                                                  3

				
DOCUMENT INFO
Shared By:
Categories:
Stats:
views:56
posted:3/13/2010
language:Lithuanian
pages:3