Edukologijos modulis taisytas 2009 10

Document Sample
Edukologijos modulis taisytas 2009 10 Powered By Docstoc
					                                                                PATVIRTINTA
                                                                Socialinės politikos fakulteto
                                                                tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d.
                                                                nutarimu Nr. 1SP- 9

                                    E D U K O L O G I J A
                                      (KODAS EVK 2701)


        Edukologija – tai privalomas studijų dalykas, dėstomas Socialinio darbo programos
pirmosios studijų pakopos studentams.
        Studijų dalykas dėstomas nuolatinių ir ištęstinių studijų studentams antrame semestre
(pirmame kurse). Dalyko apimtis – 3 kreditai. Tai sudaro 120 val. Nuolatinių studijų studentams
32 val. skirtos paskaitoms, 32 val. – seminarams (per savaitę skirta 2 val. paskaitoms ir 2 val.
seminarams) ir 56 val. savarankiškam darbui. Ištęstinių studijų magistrantams skirta 10 val.
paskaitoms ir 2 val. seminarams, o likusią dalyko apimties dalį sudaro savarankiškas darbas.
        Studijų dalyko tikslas – padėti studentams suvokti edukologijos (ugdymo mokslo) esmę bei
edukacinio proceso asmeninį bei socialinį reikšmingumą.
        Studijų dalyko uždaviniai:
             1. Išsiaiškinti edukologijos mokslo esmines sąvokas, pagrindines funkcijas bei
                 apžvelgti šio mokslo sistematiką.
             2. Atskleisti edukacinės veiklos, kaip daugiamačio fenomeno, pagrindines kryptis
                 šiandieninio ugdymo ir postmodernizmo iššūkių kontekste.
        Studijuojant Edukologijos dalyką, analizuojama edukologijos mokslo raida, sistema ir
visuomeninė paskirtis bei šiuolaikinės edukacinės strategijos Lietuvoje ir pasaulyje, ugdymo
technologijos, filosofiniai ir sociokultūriniai ugdymo pagrindai. Taip pat gilinamasi į ugdymo
proceso esmę, jo ypatumus, logiką ir struktūrą. Sykiu aptariama edukologijos vieta postmodernizmo
iššūkių (urbanizacijos, individualizmo, pragmatizmo, vertybių niveliacijos ir reliatyvizmo) fone.
Ugdomasi nuostatą, kad ugdymas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis sąmoningų pastangų ir
atsakomybės.
        Numatomi gebėjimai: identifikuoti edukacinius įvairių grupių poreikius ir kurti šių poreikių
tenkinimo strategijas, analizuoti, vertinti Lietuvos švietimo reformos sėkmes ir nesėkmes pastarojo
dešimtmečio visuomeninių, politinių, socialinių pokyčių kontekste.
        Žinių ir gebėjimų vertinimo tvarka. Nuolatinių studijų eigoje taikoma suminio (kaupiamojo)
vertinimo sistema: individualaus arba grupinio darbo rezultatas (tinkamai parengtas referatas arba
projektas) sudaro 25 proc. kaupiamojo pažymio; darbo pristatymas grupėje – 5 proc. kaupiamojo
pažymio; aktyvus dalyvavimas seminaruose (gebėjimas išreikšti nuomonę ir ją argumentuoti,
remiantis analizuojamais šaltiniais; gebėjimas išklausyti kolegų nuomones ir naudoti „palaikomosios
strategijos“ dalykinį pokalbį; gebėjimas formuluoti problemas bei siūlyti jos sprendimo būdus) – 20
proc. kaupiamojo pažymio; atsakinėjimas egzamino metu (standartizuotas klausimynas) – 50 proc.
kaupiamojo pažymio. Ištęstinių studijų studentai vertinami egzamino metu (standartizuoto
klausimyno pagalba).
        Studijų dalykas dėstomas lietuvių kalba.
        Dėstymo ir studijų metodai: paskaitos, seminarai, individualus ir grupinis darbas, diskusijos,
debatai, projektinis, teorinio modeliavimo, atvejų analizės metodai.
        Lankomumo reikalavimai: paskaitų lankymas nėra privalomas, seminarų – privalomas.
        Reikalavimai (kokie dalykai turi būti prieš tai išklausyti). Studentai turėtų būti išklausę
bendrojo universitetinio lavinimo dalykus: psichologiją ir filosofiją.
         Koordinuojantis dėstytojas – prof. Rita Bieliauskienė, lekt. Sergejus Neifachas.
                                      DALYKO TURINYS


1 tema. Edukologijos mokslo samprata, reikšmingumas ir sistema
Pagrindinės edukologijos sąvokos ir kategorijos bei jų tarpusavio ryšiai. Ugdymo kaip visuomeninio
reiškinio samprata, ištakos. Ugdymo mokslo sistema. Edukologijos dalykas ir objektas, sudėtinės
dalys. Edukacinių mokslų sistematika: ikimokyklinė pedagogika; specialioji, delinkventinė
pedagogika, socialinė, penitencinė edukologija, andragogika, familistika ir kt. Lyginamosios
edukologijos samprata, objektas, tikslai ir raida; lyginamosios edukologijos tyrimų turinys ir
metodai; specifiniai edukaciniai reiškiniai skirtingų šalių švietimo patirties kontekste. Konkrečių
lyginamosios edukologijos tyrimo temų apžvalga.

2 tema. Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Tikslų klasifikavimo problema; tikslų formulavimo kriterijai, pažintinės, emocinės, psichomotorinės
srities tikslų schemos (B. Bloom, E. Engelhart ir kt.). Taksonomijos samprata ir jų paskirtis.
Praktinis jų taikymas, keliant ir siekiant ugdymo tikslų. Tikslų pasiekimų vertinimo būdai ir
metodai.

3 tema. Ugdymo mokslo užuomazgos ir reikšmingiausios idėjos
Ugdymas Antikinėje Graikijoje ir viduramžiais; jų esminiai skirtumai. Ugdymo prielaidos bei tikslai
Renesanso epochoje. J. A. Komenskio pedagoginis palikimas; Ž. Ž. Ruso laisvojo ugdymo teorija; J.
F. Herbarto didaktikos pagrindai; andragogikos gimimas. Įvairių visuomenės sluoksnių (didikų,
bajorų, valstiečių) Lietuvoje ugdymo tendencijos; Edukacinė komisija ir švietimo reforma.

4 tema. Pagrindinės XX a. Lietuvos ir užsienio šalių edukacinės kryptys
Pragmatizmo pedagogika. Socialinė pedagogika. Vabalo Gudaičio socialinės sąveikos teorija.
Kultūros pedagogika. Psichologinės krypties pedagogika. Sovietinė pedagogika. Šiuolaikinės
humanistinės pedagogikos pagrindinės ugdymo idėjos. Religinės pedagogikos esminiai teiginiai.

5 tema. Netradicinio ugdymo sistemos
Bendroji netradicinio ugdymo samprata. M. Montessori, R. Šteinerio ir kt. ugdymo sistemų
apibūdinimas; kultūrinės, politinės, socialinės sąlygos šių sistemų plėtojimuisi visuomenėje;
švietimo institucijų, įgyvendinančių netradicinį ugdymą Lietuvoje, veikla ir galimos perspektyvos.

6 tema. Ugdymo technologijos
Bendroji samprata; ugdymo technologijų paskirtis ir rūšys pagal: žodinės ir pavyzdžio; vadovėlinės,
ugdytinių veiklos organizavimo, informacinių technikos priemonių naudojimas. Technologijų kaitos
ypatumai bei optimizavimo kriterijai.

7 tema. Ugdytiniai ir ugdytojai
Žmogaus kaitos ir raidos bendras apibūdinimas (etapai ir veiksniai). Savikūra ir saviugda. Asmens
savybės, būtinos ugdytojui. Bendrieji išsilavinimo ir kvalifikaciniai reikalavimai ugdytojui.
Pedagoginis etiketas. Ugdytojo kvalifikacijos tobulinimo sistema Lietuvoje. Reikalavimai ugdytojui,
sąlygoti visuomeninių iššūkių bei šiandienių edukologijos inovacijų. Ugdymo procese dažniausiai
kylančios problemos ir jų įveikimo būdai. Ugdytojo ir ugdytinio sąveika P. Sloterdijk kriticizmo
fone.

8 tema. Švietimo reformos
Inovacijų, kaitos ir reformų tarpusavio santykis; XX a. švietimo reformų modeliai, etapai;
šiuolaikinių reformų dėsningumai; sisteminės reformos požymiai; įvairių švietimo reformos aspektų
(valdymo, finansavimo, ugdymo institucinių struktūrų, ugdymo turinio ir metodų, mokytojų
rengimo bei kvalifikacijos ir kt.) bendras apibūdinimas. Lietuvos švietimo sistema: pagrindiniai
švietimo tikslai ir uždaviniai, suformuluoti Švietimo įstatyme, bendrosiose programose, išsilavinimo
standartuose. Lietuvos švietimo institucijos. Pagrindiniai Lietuvos švietimo reformos principai,
tikslai, uždaviniai, įgyvendinimo strategija (etapai prioritetai, ištekliai); švietimo reformos pamokos
(sėkmė, trukdžiai, perspektyva); pedagogų ir mokinių požiūris į švietimo reformą (švietimo
reformos eigos tyrimai).


9 tema. Lygių ugdymosi galimybių švietime užtikrinimas
Švietimo prieinamumas (vienodo starto sąlygų sukūrimas bei ugdymo kokybės užtikrinimas);
nacionalinių, regioninių iniciatyvų kūrimas, įgyvendinant „Švietimo visiems“ strategiją; Lietuvos
Švietimo Forumas (2001, gegužė); jo sukūrimo aplinkybės, tikslai bei uždaviniai, veiklos
perspektyva. Žmonių, turinčių specialiuosius poreikius ugdymas; tautinių mažumų švietimo
politikos principai, suformuluoti Europos Tarybos, UNESCO dokumentuose; tautinių mažumų
ugdymo institucijos Lietuvoje; ugdymo kokybės užtikrinimo būdai kaimo ir miesto vaikams;
asmenų, priklausančių socialinės atskirties grupėms, ugdymas; nuteistųjų ugdymo perspektyva;
Lietuvos vyriausybės politika imigrantų ir pabėgėlių švietimo klausimais.

10 tema. Globalizacijos (postmodernizmo) iššūkiai ugdymui ir ugdymo mokslui
Vietiniai, regioniniai, globaliniai konfliktai (taikos, pagarbos žmogaus teisėms ugdymas, taikaus
konfliktų sprendimų gebėjimų ugdymas). Migraciniai procesai (tolerancijos, globalinio pilietiškumo
ugdymas). Socialinė asmenų ir grupių nelygybė (marginalizacijos, pilietinio solidarumo, lygių
galimybių supratimo, ekonominio raštingumo ugdymas, socialinės stratifikacijos mažinimo
galimybės).

11 tema. Pilietinė edukacija – vienas iš svarbiausių šiandieninės Lietuvos visuomenės bei
valstybės kūrimosi būdų
Pilietinio ugdymo sistema reformuotoje mokykloje; pilietiškumo ugdymo turinys ir metodikos;
įvairių visuomenės grupių pilietinės iniciatyvos; socialinių grupių pilietinė edukacija; Lietuvos
paauglių pilietinės brandos tarptautinė lyginamoji analizė; tolimesnė visuomenės narių pilietiškumo
ugdymosi perspektyva.


SUDERINTA
Mykolo Romerio universiteto
Socialinės politikos fakulteto
Edukacinės veiklos
katedros 2006 m. rugsėjo 4 d.
posėdžio protokolu Nr. 1EVK- 1

                                      LITERATŪROS SĄRAŠAS


   1.   Aramavičiūtė V. (2005). Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda Vilnius: Gimtasis žodis
   2.   Bitinas B. (2004). Hodegetika Vilnius: Kronta
   3.   Bitinas B. (2000). Ugdymo filosofija Vilnius: Enciklopedija
   4.   Bydam J. (2000). Pedagogika. Vilnius: Charibdė.
   5.   Bajoriūnas Z. (2004). Šeimos ugdymo mokslas ir praktika Vilnius: Kronta
   6.   Dumčienė A., Bajoriūnas Z. (2006). Ugdymo pagrindai. Kaunas: LKKA.
   7.   Education For All: Initiatives, issues and strategies (2000). Paris: UNESCO
   8.   Gedvilienė G., Zuzevičiūtė V., (2007). Edukologija. Kaunas: VDU leidykla.
   9.   Janiūnaitė B. (2004). Edukacinės novacijos ir jų diegimas Kaunas: Technologija
    10. Juodaitytė A. (2002). Socializacija ir ugdymas vaikystėje Vilnius: Petro Ofsetas
    11. Jucevičienė P. (1997). Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos Kaunas:
        Technologija
    12. Jovaiša L. (2002). Edukologijos įvadas Kaunas: Technologija
    13. Jovaiša L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius: Agora.
    14. Jakavičius V. (1998). Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas. Klaipėda: KU leidykla.
    15. Lassahn R. (1999). Pedagogikos įvadas. Vilnius: Margi raštai.
    16. Maceina A. (1990). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa
    17. Sloterdijk P. (1999). Ciniškojo proto kritika. Vilnius
    18. Teresevičienė M., Oldroyd D., Gedvilienė G. (2004). Suaugusiųjų mokymasis: andragogikos
        didaktikos pagrindai. Kaunas: VDU l-la
    19. Žilienė D. O. (2002). Šteinerio pedagogika ir jos pasekėjai Vilnius: Lietuvos Valdorfo pedagogikos
        centro Želvys R. (2003). Švietimo politika ir monitoringas Kaunas: Technologija
    20. Vasiliauskas R. (2005). Vertybių pedagogika: įžvalgos į vertybių ugdymo teoriją ir praktiką Vilnius:
        VPU


Internetiniai šaltiniai:

http://www.education-world.com/ (Pamoka. Jos planavimo būdai).
http://www.nytimes.com/pages/education/index.html (Šiuolaikinis švietimas).
http://www.vsv.lt/mokymas/Edukologijos/1343.html (Edukologijos mokslų sistema).
http://www.svietimas.lt/konferencijos/Mazeikis.doc (Postmoderni pragmatinė edukologija: teorinės
prielaidos ir modeliai).
http://www.svietimas.lt/ (Švietimo politikos centro naujienos).

				
DOCUMENT INFO
Shared By:
Categories:
Tags:
Stats:
views:57
posted:6/20/2012
language:Lithuanian
pages:4